Ką reikia žinoti apie geriamąjį vandenį

Medikas pataria 

Nelaimingi atsitikimai, naudojant netinkamą šulinių vandenį, parodė visuomenės žinių apie geriamą vandenį stygių.

Ką vadiname geriamuoju vandeniu?

Europos Sąjungos valstybėse vietoj sąvokos „geriamasis vanduo“ dažnai vartojama sąvoka „žmonėms vartoti skirtas vanduo“. Europos Sąjungos teisės aktuose ir Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatyme toks vanduo apibrėžtas kaip bet koks gamtinis ar paruoštas vanduo, skirtas gerti, virti, ruošti valgiui ar naudoti kitoms namų ūkio reikmėms, neatsižvelgiant į tai, ar jis tiekiamas iš vandentiekio skirstomojo tinklo, talpyklų, supilstytas į butelius ar kitaip įpakuotas. Svarbu, kad vandenyje nebūtų mikroorganizmų, parazitų ir medžiagų, savo kiekiais ir koncentracijomis galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai . Vandentiekio vamzdžiai ir medžiagos, iš kurių jie pagaminti, gali turėti įtakos vandens kokybei, todėl vandentiekio vamzdžiai turi būti sertifikuoti.

Kodėl jaučiame troškulį?

Vandens gauname valgydami ir gerdami. Kasdien, kai maitinamės nesūriai, valgome daug vaisių ir daržovių, pakanka per dieną išgerti 2 – 2,5 litro vandens. Tai kompensuoja su prakaitu ir išskyromis netekto vandens kiekį. Vyraujant vasaros karščiams, daugelį jaudina padidėjęs prakaitavimas. Prakaitavimas yra vandens garinimas, sumažinantis kūno temperatūrą. Troškulys yra per didelio vandens netekimo indikatorius. Svarbu gerti, neatsiradus troškuliui. Troškulys didėja, sergant užkrečiamomis ligomis, apsinuodijus. Jis parodo, kad reikalingas papildomas vandens kiekis, būtinas susidoroti su kenksmingomis medžiagų apykaitos metu pasigaminusiomis medžiagomis – šlakais. Reikia gerti prieš, per ir po fizinio krūvio. Sveriantis prieš krūvį ir po jo, galima sužinoti , kiek reikia vandens, kad aktyvumas nenukentėtų. 0,5 kg netekto svorio atitinka per 300 ml vandens.

Vaisiuose, uogose ir daržovėse yra 90 proc. vandens (vadinamojo „gyvojo vandens“), kuris kompensuoja netekto skysčio kiekį. Būtina įsidėmėti taisyklę: šlapimas turi būti šviesiai gelsvos spalvos ar net visai bespalvis. Tamsi šlapimo spalva reiškia, kad trūksta skysčių. Vanduo būtinas medžiagų apykaitai. Per mažai išgeriant vandens ir kitų skysčių, organizmas apsinuodija savo paties medžiagų apykaitos produktais. Gali sutrikti tulžies pūslės veikla, susiformuoti inkstų akmenligė, greičiau pradės senti organizmas.

Ar teisinga nuostata, kad Lietuvos vanduo „ iš čiaupo“ yra per kietas ir kenkia sveikatai?

Ne, nes su vandentiekio vandeniu gauname vos pusę reikiamos mineralinių medžiagų paros normos. Nuostata, kad kietas geriamasis vanduo gali kenkti žmogaus sveikatai, mus pasiekė iš iki 1990 m. Lietuvoje galiojusių įstatymų. Leista bendrojo kietumo 7 mg ekv/l reikšmė buvo nustatyta visai ne dėl kieto vandens galimo neigiamo poveikio sveikatai, o vengiant katilų nuovirų.

Vartojančių kietą vandenį žmonių mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25 proc. mažesnis. Stebėjimai parodė, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kur vanduo minkštas, dažniau serga širdies ligomis, jų mirštamumas didesnis nei žmonių, geriančių kietą vandenį. Kad vanduo būtų geresnis, reiktų pakeisti senus vandentiekio rezervuarus bei vamzdžius, maisto gamybai naudoti tik šviežią vandenį. Nepatariama nuolat gerti virinto vandens, nes verdant ant arbatinuko sienelių nusėda žmogui naudingų mineralinių druskų ir mikroelementų. Inkstų ir tulžies akmenligės priežastis – taip pat ne kietas vanduo, o rimti medžiagų apykaitos sutrikimai, kai kuriais atvejais – netinkamas maisto papildų vartojimas. Nereikėtų nuolat gerti ir mineralinio vandens, nes tuomet per daug mineralinių druskų susikaupia organizme. Gerti reikėtų patikrintą vandenį (iš šulinio, vandentiekio). Karštą vasaros dieną reikėtų be įprasto vandentiekio vandens vartoti bent 0,5 l didesnės mineralizacijos vandens („Vytauto“, „Birutės“, „Rasos“, „Tichės“ ir pan.)

Ar galima vartoti nevirintą ir nefiltruotą vandenį „iš čiaupo“?

Taip, galima. Lietuvoje  tiekiamas geriamasis vanduo „iš čiaupo“ yra patikimas mikrobinės taršos požiūriu ir sveikas vartoti dėl jame ištirpusių mineralinių medžiagų. Vandentiekio vamzdynais vartotojams tiekiamo geriamojo vandens saugą ir kokybę bent iki įvado į vartotojų pastatus garantuoja geriamo vandens tiekėjai ir kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Abejojant dėl geriamojo vandens švarumo, galima gerti mineralinį vandenį arba vandentiekio vandenį filtruoti. Atidarytus butelius reikia laikyti šaldytuve, kad į vandenį nepatektų bakterijų, o filtrus reguliariai keisti. Rekomenduotina vartojant kavą ar arbatą, papildomai  išgerti stiklinę vandens „iš čiaupo“.
Reikia atsiminti, kad Lietuvos vandentiekių tiekiamas vanduo yra labai geros arba geros kokybės, vertinant pagal mikrobiologinę taršą.

Ar būtini buitiniai vandens filtrai?

Dirbtinai minkštinant geriamąjį vandenį, tokiame filtre esantis jonų keitėjas suriša kalcio ir magnio jonus, o į minkštinamą vandenį išmeta natrio jonų, kurių koncentracija minkštame vandenyje pasiekia 100 mg/l ir daugiau. Kūdikių maistui gaminti skirtame  vandenyje neturi būti natrio jonų daugiau 20 mg/l, nes įtariama, kad vanduo, kuriame ši norma viršyta du kartus, didina genetiškai jautrių naujagimių staigios mirties riziką. Natris nepageidaujamas, sergant padidinto kraujo spaudimo liga, inkstų ligomis.

Ar „organizmui išvalyti“ reikia vartoti distiliuotą vandenį?

Distiliuotas vanduo – surinkti ir atvėsinti vandens garai. Taip visiškai pašalinamos mineralinės medžiagos. Organizmas prastai pasisavina tokį elektrolitų neturintį vandenį. Jis greit pašalinamas, kartu išplaudamas iš organizmo mineralines medžiagas.

Ar galima vartoti šulinio vandenį?

Galima, bet tik po ištyrimo dėl cheminių medžiagų ir pavirinus. Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų maisto gamybai ir buities reikmėms naudoja šachtinių šulinių vandenį. Žmonės nežino, ar tas vanduo yra saugus ir sveikas. Per 40 proc. tirtų šachtinių šulinių vandens yra užteršta nitratais, iki 50 proc. – nustatyta mikrobinė tarša. Šulinio vandens kokybė priklauso nuo šulinio vietos, jo įrengimo, sodininkystės intensyvumo ir šulinio priežiūros. Trąšų perteklius patenka į požeminius vandenis ir užteršia geriamojo vandens šaltinius azoto junginiais (nitratais, nitritais, amoniaku) ir bakterijomis.  Nitratų toksinis poveikis žmogui atsiranda dėl jų virtimo žmogaus organizme į nitritus. Nitritai paverčia kraujo hemoglobiną į methemoglobiną, kuris gali sukelti mirtį dėl vidinio deguonies bado. Reiktų žinoti pirmuosius klinikinius methemoglobinemijos (methemoglobino kraujyje) požymius: mėlynavimas, dėmėta oda, dusulys, traukuliai. Patys jautriausi yra kūdikiai iki 3 mėn. amžiaus. Nitratai labai pavojingi ir nėščiosioms. Motinos, maitinančios kūdikius dirbtiniu maistu turi žinoti, ar vartojamas vanduo yra saugus. Šachtinių šulinių vandens vartotojams būtina žinoti Sveikatos apsaugos ministro įsakymą „Dėl apsinuodijimų nitritais ir nitratais diagnostikos ir profilaktikos“, kuris įpareigoja asmens sveikatos priežiūros įstaigas rinkti ir teikti apskričių visuomenės sveikatos centrams informaciją apie nėščiąsias ir kūdikius iki 6 mėn., kurie maistui naudoja kastinių šulinių vandenį. Turėdami šią informaciją, visuomenės sveikatos centrai turi nemokamai atlikti šulinio vandens mikrobiologinį ir cheminį tyrimą: nustatyti azoto grupės junginių – nitritų, nitratų, amoniako kiekį bei informuoti tirto šulinio vandens vartotojus apie šulinio vandens kokybę, galimą pavojų sveikatai, vandens ruošimo būdus.  Reikia prisiminti, kad nitratai, nitritai didina vėžio riziką.

Vartojant užterštą vandenį, galima susirgti įvairiomis ligomis, kurių sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, bendros sveikatos būklės, higieninių gyvenimo sąlygų. Tačiau labiausiai ligos sunkumą lemia su vandeniu į organizmą patenkančių mikroorganizmų ar cheminių priemaišų tipas ir kiekis.

Daugelis mikroorganizmų, kurių šaltinis gali būti ligoniai, bacilų nešiotojai arba gyvūnai, gali sukelti ligas, kuriomis užsikrečiama, vartojant mikrobiologiškai užkrėstą vandenį. Į žmogaus organizmą su vandeniu patekę mikrobai ne visada sukelia ligą. Tačiau patogeniniai mikrobai gali būti tokių rimtų susirgimų, kaip cholera, vidurių šiltinė ir kt.,  priežastimi. Būtent dėl to labai svarbu, kad į geriamojo vandens šaltinius nepatektų teršalai, kuriuose gali būti patogeninių mikroorganizmų.

Paruošė gydytoja Violeta Kiguolienė,
Visuomenės sveikatos ugdymo centras
Visuomenės informavimo biuras
vib@vvspt.lt , violeta.kiguoliene@vvspt.lt
Daugiau informacijos nemokamu telefonu 8 800 66 00 4 (skambinti tik iš laidinio telefono).
Parengta pagal užsienio ir Lietuvos mitybos specialistų rekomendacijas
Šaltinis: http://www.sam.lt/go.php/lit/Ka-reikia-zinoti-apie-geriamaji-vandeni/434