Pagiriamasis žodis kietam vandeniui

Reklamos įtaigiai pasakoja apie skalbyklių mirtį nuo kieto vandens, o jų žodžius dar įtaigiau patvirtina išblizgintame virdulyje kas savaitę nusėdantis vis naujas kalkių sluoksnis. Specialistai sutinka, kad buities prietaisus pasiekiantį vandenį neprošal paminkštinti, bet naudojamo mitybos reikmėms taip gadinti esą nereikėtų, rašoma „Verslo žinių“ penktadieniniame priede „VŽ Savaitgalis“.

„Jūs geriate vandenį iš čiaupo?“ – prieš metus neslėpdama pasidygėjimo paklausė viename sostinės viešbučių apsistojusi pažįstama iš Skandinavijos ir pasiguodė, jog valydamasi dantis nurijo gurkšnelį ir vos neapsivėmė.
Švedijoje, iš kur ji atvyko, mitybos reikmėms vartojamo vandentiekio vandens specialiais buitiniais prietaisais niekas negerina. Toks įspūdis, kad ten jo tiesiai iš čiaupo įleidžiama net viešojo maitinimo įstaigose, mat atsigerti visada gausi už dyką, o išpilstyto į butelius valgiaraščiuose ne visur rasi.

Gražiną Jurgelevičiūtę, UAB „Vilniaus vandenys“ (VV) Geriamojo vandens laboratorijos viršininkę, prasti užsienietės įspūdžiai apie mūsiškį geriamąjį vandenį kiek nustebino. Pasak specialistės, taip galėjo nutikti dėl to, jog viešbučių vandentiekio sistemose vanduo dažniau užsistovi ir įgauna nemalonų kvapą bei skonį. „Vanduo – tarsi gyva būtybė, jis turi nuolat judėti, – sako p. Jurgelevičiūtė. – O tokio vandens kaip Lietuvoje, kuris gaunamas iš požeminių gręžinių ir todėl yra apsaugotas nuo mikrobinės taršos, optimaliai mineralizuotas, turi anaiptol ne kiekviena šalis.“

Gausu mikroelementų

Pastaraisiais metais atnaujinus pagrindines vandenvietes ir pastačius geležį bei manganą šalinančius įrenginius, iš čiaupų nustojo kliokti nemalonaus kvapo rudas vanduo. Tačiau minkštesnis, vartotojų liūdesiui, jis netapo. VV atstovė skėsčioja rankomis: geriamojo vandens kokybę reglamentuojanti higienos norma nenumato, kokio kietumo vandenį reikėtų tiekti. Juolab kad kietumo jam teikiantys ištirpę kalcis (Ca) ir magnis (Mg) yra būtini žmogaus organizmui ir sveikatai tikrai nekenkia.

Doc. Šarūnas Kučingis, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto docentas, dirbantis ir Respublikinio mitybos centro (RMC) Geriamojo vandens skyriuje, vardija, jog geriamajam vandeniu tiekti naudojamuose Lietuvos požeminiuose vandenyse vidutinė Ca koncentracija svyruoja nuo 61 iki 72 mg/l, o Mg siekia vidutiniškai 25 mg/l. Šie rodikliai, anot pašnekovo, yra optimalūs, minėtieji mikroelementai vandenyje yra ištirpę ir todėl geriausiai pasisavinami. Nepaisant to, įspėja doc. Kučingis, sudievinti šių vandens savybių nereikėtų – pagrindinis organizmui būtinų Ca ir Mg šaltinis yra ne geriamasis vanduo, o įprasti maisto produktai. Juk jei norėtume vien vandeniu iš čiaupo patenkinti vidutinę Ca paros normą, siekiančią apie 1.000 mg, kasdien turėtume išplempti jo po kibirą.

Žmogus – ne virdulys

Vandenį tiekiančios bendrovės nepraleidžia progos tarti pagiriamojo žodžio kietam vandeniui mokslininkų lūpomis: praeito dešimtmečio epidemiologiniai tyrimai parodė, kad tų, kurie ilgus metus vartoja kietą vandenį, mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų yra 25% mažesnis. Tačiau doc. Kučingis turi ir kitokios informacijos – JAV, Kanadoje, Australijoje atliktos studijos šios hipotezės nepatvirtino.

„Vienareikšmiškai teigti, kad tarp vartojančiųjų kietą vandenį sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis būtų statistiškai reikšmingai mažesnis, negalima. Juolab kad 50% visuomenės sveikatos priklauso nuo gyvenimo būdo, po 20% – nuo aplinkos taršos ir genetikos ir tik 10% lemia gydymo priemonės“, – sako mokslininkas.

Baimintis susirgti nuo kieto lietuviško vandens akmenlige, anot docento, nėra pagrindo – žmogus ne virdulys, su požeminiu kietu vandeniu gaunami mineralai ant jo organų sienelių nenusėda, o akmenys susidaro dėl medžiagų apykaitos rimtų sutrikimų. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad mūsų taip trokštamas minkštas vanduo sveikatai nepalankesnis tuo, jog, būdamas agresyvesnis, iš senų ir nekokybiškų vamzdynų gali išplauti ir su savimi atnešti daugiau nei leistina kenksmingo sveikatai švino ar vario.

Vandeniui per šilta

Pasak specialistų, iš esmės visose Lietuvos vietovėse viešai tiekiamą vandenį galima gerti tiesiai iš čiaupo. Išimtis būtų nebent šiaurės vakarinė šalies dalis, kur vandenyje aptinkamas didesnis nei leidžiama fluoridų kiekis, kiek sumažėjantis vandenį pavirinus.
Anot doc. Kučingio, tokių cheminių junginių, kuriuos žmonėms iš vandens reikėtų valyti individualiais filtrais, Lietuvos požeminiuose vandenyse nėra, o jei ir būtų, buitiniai įrenginiai menkai gelbėtų. Jie galėtų padėti nebent geriantiesiems vandenį iš mažesnių vandenviečių, kur iš vandens dar tinkamai nepašalinama geležis.
„Nereikėtų buityje naudoti tų filtrų, kurie pas mus atėjo kaip atskiri farmakologinės technikos moduliai, pvz., šalinantys iš vandens visas mineralines medžiagas arba minkštinantys vandenį jonų keitimo būdu. Apdorojant vandenį pastaruoju metodu, iš jo pašalinami Ca ir Mg, bet padaugėja natrio, o šis mikroelementas netinka skundžiantis padidėjusiu skrandžio rūgštingumu, aukštu kraujospūdžiu“, – sako pašnekovas.

Mikrobinė tarša – dar viena buitinėmis priemonėmis filtruojamo vandens silpnoji pusė. Jis dažniausiai laikomas kambario temperatūroje, todėl netrunka prisiveisti įvairių mikroorganizmų, galinčių alergizuoti organizmą. Tas pats pasakytina ir apie iš šaltinių semiamą vandenį: kadangi didžiuliai „bambaliai“ į šaldytuvą netelpa ir dažniausiai laikomi balkone, vanduo juose netrukus virsta tikru mikrobų sultiniu. Šaldytuve toks vanduo, pasak doc. Kučingio, saugus išbūtų pora dienų, bet kambario temperatūroje jį reikėtų suvartoti per pirmąsias 6–12 val.

VERSLO ŽINIOS
SKAIDRĖ VAINIKAUSKAITĖ

Šaltinis: http://vz.lt/straipsnis/2008/03/21/Pagiriamasis_zodis_kietam_vandeniui#ixzz2tmEy4sxR